Kodėl Lietuvos ežerai žiemą neužšąla: klimato pokyčiai, hidrologija ir ką tai reiškia eiliniam žvejui

Žiemos, kurios nebeatpažįstame

Dar prieš dvidešimt metų gruodžio vidurys Lietuvoje reiškė vieną dalyką – storą ledą ant ežerų ir upių, rogutes, ledinę žūklę ir savotišką žiemos ritualą, kurį kartodavo kelios kartos iš eilės. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė. Žiemos tampa šiltesnės, ledas – plonesnis arba jo visai nebūna, o kai kurie ežerai per pastaruosius kelerius metus neužšalo nė karto.

Tai nėra tik subjektyvus įspūdis ar senų žmonių nostalgija. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys rodo, kad vidutinė žiemos temperatūra šalyje per pastaruosius penkiasdešimt metų pakilo beveik dviem laipsniais Celsijaus. Atrodo nedaug, tačiau ežerų hidrologijai tai – milžiniškas skirtumas.

Kodėl ežeras užšąla – ir kodėl nebešąla

Ežero užšalimas nėra paprastas procesas. Vanduo turi specifinę savybę – didžiausią tankį pasiekia ties keturiais laipsniais Celsijaus, todėl prieš užšaldamas ežeras turi išsisluoksniuoti: šaltesnis vanduo nusėda į dugną, o paviršius atšąla iki nulio. Šis procesas reikalauja ilgesnio šalčio periodo be pertrūkių.

Problema ta, kad dabartinės žiemos Lietuvoje tampa vis labiau nestabilios. Šaltis ateina, bet greitai keičiasi atlydžiu. Vanduo, kuris jau pradėjo šalti, vėl atšyla, ir visas ciklas prasideda iš naujo. Sekliems ežerams, tokiems kaip Vištytis ar daugelis Žemaitijos vandens telkinių, tai reiškia, kad jie kartais vis dar užšąla – jiems reikia mažiau energijos. Tačiau gilūs ežerai, kaip Drūkšiai ar Tauragnas, tampa vis labiau atsparus žiemos ledui.

Prie to prisideda ir kitas veiksnys – krituliai. Šiltesnės žiemos dažniau atneša lietų vietoj sniego, o tai reiškia, kad į ežerus patenka daugiau šiltesnio paviršinio nuotėkio. Vanduo ežere tiesiog nebeturi laiko atšalti iki reikiamos temperatūros.

Ekologiniai padariniai, apie kuriuos retai kalbama

Ledas ant ežero nėra tik estetinis reiškinys. Jis atlieka svarbią ekologinę funkciją – apsaugo vandens telkinį nuo vėjo maišymo, sumažina deguonies mainus su atmosfera ir sukuria specifines sąlygas žiemojančioms žuvims bei vandens augalijai.

Kai ežeras neužšąla, vėjas nuolat maišo vandens sluoksnius. Tai gali būti naudinga deguonies apykaitai, tačiau kartu sutrikdo žuvų žiemojimo įpročius. Lydekos, ešeriai ir karšiai yra prisitaikę prie tam tikro žiemos režimo – mažesnio aktyvumo, lėtesnės medžiagų apykaitos. Šiltesnės ir nestabilesnės žiemos verčia juos keisti elgseną, o tai ilgainiui gali paveikti populiacijų struktūrą.

Be to, be ledo dangos ežerai žiemą praranda daugiau šilumos, o pavasarį greičiau šyla. Tai skatina ankstyvesnį dumblių žydėjimą, kuris jau dabar yra rimta problema daugelyje Lietuvos ežerų.

Žvejys ant kranto – ir be ledo

Eiliniam žvejui visa tai turi labai praktinę reikšmę. Ledinė žūklė Lietuvoje visada buvo ne tik pramoga, bet ir tam tikra kultūra – su savo įranga, tradicijomis ir bendruomene. Šiandien žvejai, kurie kadaise gruodį jau stovėdavo ant ledo, dabar laukia sausio, o kartais ir vasario. Kai kuriais metais laukia veltui.

Tačiau problema ne tik sentimentali. Žieminė žūklė ant ledo yra vienas iš nedaugelio būdų pasiekti tam tikras ežero vietas ir žvejoti specifines žuvų rūšis tam tikru jų aktyvumo laikotarpiu. Be ledo, šios galimybės tiesiog nėra.

Kita vertus, šiltesnės žiemos reiškia, kad vasarinė žūklė gali tapti sudėtingesnė – aukštesnė vandens temperatūra, intensyvesnis dumblių žydėjimas ir mažesnis deguonies kiekis giliuose sluoksniuose daro savo. Žvejai pastebi, kad žuvys keičia savo elgseną, migruoja į kitas vietas arba tampa mažiau aktyvios tam tikrais sezonais.

Kai tradicija susiduria su nauja realybe

Visa tai, kas aprašyta, nėra katastrofos scenarijus – bent jau ne artimiausioje ateityje. Lietuvos ežerai neišnyks, žuvys neišmirs, o žvejai ras naujų būdų mėgautis savo pomėgiu. Tačiau ignoruoti pokyčius būtų neatsakinga.

Klimato kaita Lietuvos ežerams reiškia ne dramatišką ir greitą sunaikinimą, o lėtą, sunkiai pastebimą transformaciją. Ežerai, kurie anksčiau užšaldavo kiekvieną žiemą, dabar tai daro kas antrus ar trečius metus. Žuvų populiacijos lėtai keičia savo sudėtį. Tradiciniai žvejybos kalendoriai tampa nebepatikimi.

Eilinis žvejys, stovintis ant kranto gruodžio viduryje ir žiūrintis į neužšalusį ežerą, iš tikrųjų stebi kažką svarbesnio nei tiesiog šiltą žiemą. Jis stebi, kaip keičiasi sistema, kurią jo tėvai ir seneliai laikė pastovia. Ir tai verta ne tik pastebėti, bet ir suprasti.