Kodėl Lietuvos upės žiemą neužšąla: hidrologai atskleidžia, kas iš tiesų vyksta po vandeniu
Šaltis – ne toks galingas, kaip atrodo
Kiekvieną žiemą žmonės stebi upes ir klausia to paties: kodėl vanduo teka, nors termometras rodo keliolika laipsnių šalčio? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Lietuvos upės – Nemunas, Neris, Šešupė – retai užšąla visiškai, ir tam yra kelios priežastys, kurios veikia vienu metu. Hidrologai pabrėžia, kad upė nėra tiesiog statiškas vandens telkinys. Ji nuolat juda, o judantis vanduo šąla žymiai sunkiau nei stovintis. Ežeras ar tvenkinys gali užšalti per kelias dienas, upei tam reikia daug ilgesnio ir stabilesnio šalčio periodo.
Požeminis vanduo – paslėptas šildytuvas
Vienas svarbiausių veiksnių, kurį dažnai pamirštame – požeminis vanduo. Lietuvos upės maitinamos ne tik krituliais, bet ir požeminiais šaltiniais, kurių temperatūra visus metus išlieka apie 6–8 laipsnius šilumos. Šis vanduo nuolat patenka į upes iš dugno ir krantų, ir praktiškai veikia kaip natūralus šildytuvas.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, žiemą požeminio vandens dalis upių debitoje gali siekti iki 70–80 procentų. Tai reiškia, kad didžioji dalis vandens, tekančio upėje sausio mėnesį, yra šiltesnė nei pats oras virš jos.
Kai upė vis dėlto užšąla – kaip tai vyksta
Visiškas užšalimas Lietuvoje įvyksta retai, bet pasitaiko. Tam reikia kelių sąlygų sutapimo: ilgalaikio šalčio (dažniausiai bent dvi savaitės su temperatūra žemiau minus 15), mažo vandens debito ir silpno srovės greičio. Tokiomis sąlygomis pirmiausia užšąla seklios vietos ir pakrantės, vėliau ledas plinta į vidurį.
Įdomu tai, kad pirmasis ledas dažnai formuojasi ne paviršiuje, o pačiame dugne – tai vadinamasis dugnininis ledas. Jis atsiranda, kai vanduo yra labai skaidrus ir šaltis pasiekia dugną greičiau nei paviršius spėja užšalti. Tokie ledo gabalai vėliau pakyla į paviršių ir sudaro vadinamąjį šraibą – drumstą, purią ledo masę, kuri gali užkimšti upes ir sukelti potvynius.
Klimato kaita keičia žiemos veidą
Pastaraisiais dešimtmečiais situacija keičiasi. Meteorologiniai duomenys rodo, kad Lietuvos upių užšalimo dienos skaičius per metus sumažėjo maždaug dvigubai, lyginant su XX amžiaus viduriu. Upės, kurios anksčiau reguliariai užšaldavo gruodį, dabar kartais nesusidaro ledo net sausio pabaigoje.
Hidrologai tai sieja su bendru temperatūros kilimu – žiemos tampa švelnesnės, trumpesnės, su dažnesniais atšilimais. Tai nėra vien estetinis pokytis: ledo režimas upėse tiesiogiai veikia ekosistemas, žuvų neršto ciklus ir net vandens kokybę pavasarį.
Tai, ką matome nuo tilto – tik dalis istorijos
Žiūrėdami į tekančią upę šaltą sausio rytą, matome tik paviršių. Po vandeniu vyksta nuolatinis procesas – šiltas požeminis vanduo susitinka su šaltu paviršiniu, srovė maišo temperatūros sluoksnius, dugnas atiduoda sukauptą šilumą. Upė iš esmės kovoja su šalčiu, ir dažniausiai laimi.
Tai, kad Lietuvos upės retai užšąla, nėra atsitiktinumas ar klimato anomalija – tai natūralios sistemos darbas, kuriame dalyvauja geologija, hidrologija ir meteorologija vienu metu. Ir kuo geriau tai suprantame, tuo aiškiau matome, kad upė žiemą nemiega – ji tiesiog dirba tyliau.