Kodėl Lietuvos upės žiemą neužšąla: hidrologai atskleidžia slėpinius, apie kuriuos mokyklose nemoko
Upė žiemą – ne tas, kuo atrodo
Žiūrint į Nerį ar Nevėžį gruodžio mėnesį, gali susidaryti įspūdis, kad upė tiesiog teka kaip visada, tik oras šaltesnis. Bet tai, kas vyksta po paviršiumi ir ties krantu, yra gerokai sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Lietuvos upės užšąla retai ir nevisiškai – tai faktas, kurį daugelis priima kaip savaime suprantamą dalyką, niekada nesusimąstydami, kodėl taip yra. Hidrologai šį reiškinį aiškina keliais veiksniais, kurie veikia vienu metu.
Požeminis vanduo – pagrindinis veikėjas
Didžioji dalis Lietuvos upių maitinasi požeminiu vandeniu. Žiemą, kai paviršinis nuotėkis sumažėja, požeminis vanduo tampa pagrindine tėkme. O jis turi pastovią temperatūrą – apie 4–6 laipsnius šilumos ištisus metus. Tai reiškia, kad upė nuolat gauna šiltesnio vandens iš apodų, ir ledas paprasčiausiai neturi sąlygų formuotis taip greitai, kaip galėtume tikėtis.
Tai nėra koks nors išskirtinis Lietuvos bruožas – panašiai veikia daugelio Vidurio Europos upių sistema. Bet mūsų geografinė padėtis, kur žiemos dažnai svyruoja ties nulio riba, šį efektą daro ypač ryškų.
Srovė kaip apsauga
Kitas dalykas – tekėjimas pats savaime trukdo ledui susidaryti. Vanduo turi nuolat judėti, kad užšaltų, ir kuo stipresnė srovė, tuo sunkiau ledui įsitvirtinti. Lietuvos upių nuolydžiai nėra dideli, bet pakankamas, kad srovė išliktų aktyvi net ir šalčiausiais mėnesiais.
Ties ramesnėmis vietomis – užutėkiuose, seklumose, kur vanduo beveik stovi – ledas atsiranda pirmiausia. Tai galima pastebėti bet kurią žiemą: upė viduryje teka laisva, o pakraščiai jau apsitraukę plona ledo pluta.
Klimatas daro savo
Lietuva yra pereinamoje zonoje tarp jūrinio ir žemyninio klimato. Tai reiškia, kad šaltos žiemos čia tikrai būna, bet ilgai neužsitęsia. Atlantiniai oro masių antplūdžiai reguliariai atneša atlydžius, kurie nutraukia bet kokį rimtesnį apledėjimą.
Hidrologai pastebi, kad per pastaruosius dešimtmečius upių užšalimo trukmė gerokai sutrumpėjo. Tai susiję su bendru klimato šilėjimu, bet taip pat su tuo, kad atlydžiai tapo dažnesni ir intensyvesni. Upės, kurios sovietmečiu reguliariai stovėdavo po ledu kelis mėnesius, dabar dažnai žiemą neužšąla visai.
Tai, ko mokyklose nepasakoja
Mokyklinėse geografijos pamokose upių režimas dažniausiai aprašomas schematiškai: pavasario potvynis, vasaros nuotėkio sumažėjimas, žiemos mažavandenis. Bet ši schema slepia daug niuansų.
Pavyzdžiui, tai, kad žiemą po ledu – ten, kur jis vis dėlto susidaro – vyksta aktyvus biologinis gyvenimas. Arba tai, kad vadinamasis šalto vandens ledas, kuris formuojasi upės dugne ir paskui kyla į paviršių, yra visiškai kitoks reiškinys nei paprastas paviršinis apledėjimas. Arba kad upių temperatūra žiemą gali būti aukštesnė nei ežerų toje pačioje vietovėje – būtent dėl požeminio maitinimo.
Visa tai yra ne egzotika, o kasdienė hidrologijos realybė. Tiesiog niekas apie tai ypatingai nekalba, nes upės žiemą atrodo nuobodžiai – pilkos, ramios, be dramatiškų pokyčių. O tai, kas vyksta po paviršiumi, nematoma.