Kodėl Lietuvos upės vis dažniau išsilieja: klimato kaita, žmogaus klaidos ir tai, ką galime padaryti dabar

Vanduo neklausia leidimo

2024-ųjų pavasarį Nemunas vėl priminė, kas čia šeimininkas. Užtvindytos gatvės, evakuoti gyventojai, sugadinti rūsiai – scena, kurią Lietuvos gyventojai mato vis dažniau. Ir nors lengva kaltinti „keistą orą”, tiesa yra sudėtingesnė ir, atvirai sakant, labiau susijusi su mūsų pačių sprendimais nei norėtume pripažinti.

Klimatas keičiasi, bet ne taip, kaip galvoji

Dauguma žmonių mano, kad potvyniai dažnėja, nes tiesiog iškrenta daugiau lietaus. Iš dalies tai tiesa – Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius žiemos tapo šiltesnės, o tai reiškia, kad sniegas tirpsta greičiau ir netolygiau. Kai anksčiau sniegas tirpdavo palaipsniui per kelias savaites, dabar gali ištirpti per kelias dienas po staigaus atšilimo.

Be to, intensyvių liūčių epizodai tampa trumpesni, bet galingesni. Upė tiesiog nespėja „suvirškinti” tokio vandens kiekio per tokį trumpą laiką. Hidrologai tai vadina „blykstiniais potvyniais” – jie sunkiai prognozuojami ir ypač pavojingi miestuose.

Žmogaus ranka čia irgi nemažai pasidarbavo

Klimatas – patogi atpirkimo ožka, bet nereikia pamiršti, ką mes patys padarėme su savo upėmis per sovietmetį ir vėliau. Lietuvoje melioracijos sistema apima daugiau nei 3 milijonus hektarų žemės. Grioviai ir drenažo vamzdžiai buvo suprojektuoti taip, kad vanduo iš laukų nubėgtų kuo greičiau – tiesiai į upes.

Tai ir vyksta. Užuot vandenį sulaikius dirvoje ar natūraliose pievose, jis per kelias valandas patenka į upės vagą ir sukelia staigų lygio kilimą. Prie to prisideda ir upių vagų tiesinimas – kai upė neturi vingių, vanduo teka greičiau, bet tuo pačiu ir potvynio banga keliauja greičiau žemyn.

Miestai irgi nėra nekalti. Asfaltas ir betonas neįleidžia vandens į žemę. Lietaus vanduo nuo stogų, automobilių stovėjimo aikštelių ir gatvių tiesiogiai patenka į kanalizaciją, kuri perpildoma per keliasdešimt minučių po stiprios liūties.

Kodėl statome ten, kur visada buvo vanduo

Tai klausimas, kurį norisi užduoti atvirai. Upių slėniai ir šlaitai šimtmečius buvo vengiami kaip statybų vietos – ne todėl, kad žmonės buvo kvaili, o todėl, kad jie žinojo, jog vanduo grįžta. Šiandien teritorijų planavimo dokumentuose potvynių rizikos zonos egzistuoja, bet praktikoje statybų leidimų išdavimas jose vis dar vyksta.

Dalis problemų kyla ir iš to, kad potvyniai Lietuvoje istoriškai nebuvo katastrofiški – jie buvo nuosaikūs ir nuspėjami. Todėl kolektyvinė atmintis apie riziką yra silpna. Žmonės perka namus prie upių, nes ten gražu, o ne galvoja apie tai, kas nutiks po dešimties metų.

Tai, ką galima daryti – ir kas jau daroma

Geroji žinia yra ta, kad sprendimai egzistuoja ir kai kurie jų nėra nei brangūs, nei sudėtingi. Natūralių potvynių lygumų atkūrimas – tai tiesiog leisti upei turėti erdvės. Kai kuriose Lietuvos vietose jau bandoma atkurti šlapynes, kurios veikia kaip natūralūs vandens buferiai.

Miestų lygmeniu „žaliosios infrastruktūros” idėja po truputį skinasi kelią – tai žalieji stogai, lietus sodai, pralaidžios dangos, kurios leidžia vandeniui susigerti į žemę. Vilniuje ir Kaune yra pirmieji tokie projektai, nors mastas kol kas kuklus.

Melioracijos sistemos modernizavimas – sudėtingesnis ir brangesnis uždavinys, bet diskusija apie tai, kaip pakeisti griovių valdymą, kad vanduo būtų sulaikomas laukuose ilgiau, jau vyksta tarp hidrologų ir žemės ūkio specialistų.

Vanduo visada ras kelią – klausimas, ar mes jam padėsime

Potvyniai nėra anomalija. Jie yra natūrali upių gyvenimo dalis, kurią mes dešimtmečiais bandėme kontroliuoti ir nustumti į šalį. Klimato kaita tik sustiprina tai, kas jau buvo sulaužyta anksčiau. Suprasti šį ryšį – tarp drenažo griovio kažkur Žemaitijoje ir užtvindyto rūsio Kaune – yra pirmasis žingsnis. Antrasis – pripažinti, kad „kovoti su potvyniais” reiškia ne aukštesnes užtvankas, o protingesnį santykį su vandeniu nuo pat to momento, kai jis iškrenta iš debesies.