Kaip įsteigti ir įregistruoti naują respubliką: teisiniai reikalavimai, tarptautinio pripažinimo kriterijai ir praktiniai žingsniai Lietuvos kontekste

Kai svajones apie naują valstybę tenka susidurti su realybe

Galbūt kai kuriems tai skamba kaip absurdas, tačiau istorija rodo, kad naujos valstybės atsiranda dažniau, nei galėtume pagalvoti. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo iki šiol pasaulio žemėlapyje atsirado dešimtys naujų šalių. Lietuva pati 1990 metais atkūrė nepriklausomybę, o tai buvo ne kas kita, kaip naujos (ar tiksliau – atgimstančios) valstybės kūrimas. Bet kas gi iš tikrųjų reikia, kad nauja respublika būtų ne tik paskelbta, bet ir pripažinta tarptautinėje arenoje?

Pirmiausia reikia suprasti, kad valstybės kūrimas nėra vien tik formalus dokumentų pasirašymas ar vėliavos iškėlimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame susipina teisiniai, politiniai, ekonominiai ir net psichologiniai aspektai. Lietuvos atveju tai užtruko dešimtmečius – nuo pirmųjų nepriklausomybės troškimų iki faktinio pripažinimo. Šiandien, kai pasaulis tampa vis labiau susijęs, naujų valstybių kūrimas yra dar sudėtingesnis iššūkis.

Ką sako tarptautinė teisė apie naujų valstybių atsiradimą

Tarptautinė teisė nustato keturis pagrindinius kriterijus, kuriuos turi atitikti bet kokia valstybė. Tai nėra vien teoriniai reikalavimai – jie išdėstyti 1933 metų Montevideo konvencijoje, kuri iki šiol lieka pagrindiniu dokumentu apibrėžiant valstybingumą.

Pirmas kriterijus – nuolatinė gyventojų populiacija. Tai nereiškia, kad jų turi būti milijonai. Vatikanas turi vos kelias šimtus gyventojų, tačiau yra pripažinta valstybė. Svarbiau, kad žmonės gyventų teritorijoje nuolat, o ne būtų laikini svečiai ar keliautojai. Lietuvos atveju 1990 metais tai nebuvo problema – turėjome per tris milijonus gyventojų.

Antras kriterijus – apibrėžta teritorija. Čia prasideda sudėtingiau. Teritorijos ribos nebūtinai turi būti visiškai nusistovėjusios (pavyzdžiui, Izraelis turi ginčijamų sienų, bet yra pripažinta valstybė), tačiau turi egzistuoti bent jau pagrindinis teritorinis branduolys. Lietuvai tai taip pat nebuvo problema – mūsų sienos buvo apibrėžtos dar sovietmečiu kaip respublikos ribos.

Trečias kriterijus – veikianti vyriausybė. Tai reiškia ne tik institucijų egzistavimą, bet ir jų gebėjimą realiai kontroliuoti teritoriją bei gyventojus. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba tapo tokia vyriausybe, nors iš pradžių jos galia buvo labai ribota dėl sovietinės okupacijos.

Ketvirtas kriterijus – gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Tai galbūt pats svarbiausias praktinis aspektas. Valstybė turi turėti ne tik norą, bet ir faktinę galimybę derėtis, sudaryti sutartis, siųsti diplomatus. Lietuvai tai buvo sudėtingiausia dalis – kol Sovietų Sąjunga nepraleido, kol didžiosios valstybės nedvejojo, mūsų gebėjimas veikti tarptautinėje arenoje buvo labai ribotas.

Kodėl vien teisinių kriterijų nepakanka

Teoriškai galite turėti visus keturis Montevideo konvencijos kriterijus ir vis tiek nebūti pripažinta valstybe. Pasaulyje yra keletas tokių darinių – Somalio žemė, Padniestrė, Šiaurės Kipras. Jie turi teritoriją, gyventojus, vyriausybes, net pinigus ir pasus leidžia, bet tarptautinė bendruomenė jų nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies.

Kodėl taip nutinka? Nes tarptautinis pripažinimas yra ne tik teisinis, bet ir giliai politinis aktas. Valstybės sprendžia, ar pripažinti naują valstybę, remdamosi savo interesais, geopolitiniais skaičiavimais, istoriniais ryšiais. Rusija pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją, bet dauguma pasaulio šalių to nepadarė. Kosovą pripažino dauguma Vakarų valstybių, bet ne Rusija, Kinija ar net kai kurios ES narės.

Lietuvos atveju mums labai padėjo keli veiksniai. Pirma, turėjome istorinį precedentą – buvome nepriklausoma valstybė iki 1940 metų, todėl galėjome kalbėti apie nepriklausomybės atkūrimą, o ne naują atsiskyrimą. Antra, geopolitinė situacija pasikeitė – Sovietų Sąjunga silpo, Vakarai norėjo paremti demokratiją. Trečia, turėjome stiprią diasporą, kuri lobavo už mūsų pripažinimą. Ketvirta, elgėmės ramiai ir teisėtai – nenaudojome smurto, rėmėmės tarptautine teise.

Praktiniai žingsniai kuriant naują valstybę

Tarkime, kad turite teritoriją, gyventojus ir rimtą norą sukurti naują valstybę. Nuo ko pradėti? Pirmas žingsnis – suformuoti valdžios struktūras. Reikia ne tik paskelbti nepriklausomybę, bet ir sukurti veikiančią administraciją. Lietuva tai darė palaipsniui – pirmiausia Aukščiausioji Taryba priėmė Kovo 11-osios aktą, paskui formavo vyriausybę, kūrė ministerijas, perėmė sovietines institucijas.

Antras žingsnis – parengti konstituciją ar bent jau pagrindinį įstatymą. Tai dokumentas, kuris apibrėžia valstybės sandarą, valdžių padalijimą, piliečių teises. Lietuva savo konstituciją priėmė 1992 metų spalį, referendumu. Tai buvo svarbus žingsnis įtvirtinant valstybingumą – parodėme, kad turime ne tik faktinę valdžią, bet ir teisinę sistemą.

Trečias žingsnis – užsitikrinti teritorijos kontrolę. Tai nereiškia, kad reikia kariuomenės ir tankų (nors kartais ir to reikia), bet bent jau policijos, sienos kontrolės, teismų. Lietuva kūrė savo saugumo struktūras nuo nulio – Sąjūdžio laikais buvo savigynos būriai, vėliau – savanoriai, galiausiai – reguliari kariuomenė. Be teritorijos kontrolės jūsų vyriausybė bus tik popierinė.

Ketvirtas žingsnis – ieškoti tarptautinio pripažinimo. Tai ilgas ir sudėtingas procesas. Reikia siųsti delegacijas į kitas šalis, derėtis su jų vyriausybėmis, aiškinti savo poziciją. Lietuva tai darė labai aktyviai – Landsbergis, Prunskienė, kiti vadovai važinėjo po pasaulį, kalbėjo su politikais, žiniasklaida. Svarbu ne tik oficialūs kanalai, bet ir viešoji diplomatija – įtikinti kitas šalis, kad jūsų valstybė yra teisėta ir nusipelno pripažinimo.

Penktas žingsnis – stoti į tarptautines organizacijas. Narystė JT, Europos Taryboje, vėliau NATO ir ES – tai ne tik prestižo klausimas, bet ir praktinis valstybingumo įtvirtinimas. Lietuva į JT įstojo 1991 metų rugsėjį, ir tai buvo lūžio taškas – nuo to momento niekas nebegalėjo rimtai ginčyti mūsų valstybingumo.

Lietuvos patirtis: kas pavyko ir ko išmokome

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas nėra tobulas pavyzdys, bet jis labai instruktyvus. Mes padarėme daug dalykų teisingai, bet ir klaidų neišvengėme. Viena didžiausių sėkmių – ramaus, nesmurtinio kelio pasirinkimas. Nors buvo provokacijų (sausio 13-oji, OMON atakos), Lietuva neįsitraukė į ginkluotą konfliktą. Tai labai padėjo įgyti Vakarų palaikymą.

Kitas sėkmės faktorius – teisinis pagrindimas. Mes nekūrėme naujos valstybės iš nieko, o atkūrėme istorinę valstybę, kuri buvo neteisėtai okupuota. Tai buvo stipri teisinė pozicija, kurią buvo sunku paneigti. Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimas, okupacijos nepripažinimo doktrina – visa tai sudarė tvirtą teisinį pagrindą mūsų nepriklausomybei.

Trečias svarbus aspektas – tarptautinis kontekstas. Lietuva paskelbė nepriklausomybę tinkamu momentu – kai Sovietų Sąjunga silpo, kai Vakarai ieškojo naujų partnerių Rytų Europoje. Jei būtume bandę tą patį padaryti dešimtmečiu anksčiau, greičiausiai būtume pralaimėję. Istorija neturi subjunktyvų, bet laikas tikrai buvo mūsų pusėje.

Tačiau buvo ir klaidų. Ekonominė transformacija vyko chaotiškai, daug žmonių nukentėjo. Santykiai su mažumomis ne visada buvo sklandūs. Kai kurie sprendimai buvo priimami skubotai, be pakankamai apsvarstymo. Bet svarbiausia, kad pagrindinis tikslas buvo pasiektas – Lietuva tapo nepriklausoma, pripažinta, stabili valstybė.

Ar įmanoma įsteigti naują valstybę šiandien

Šiuolaikiniame pasaulyje naujų valstybių kūrimas yra dar sudėtingesnis nei XX amžiaus pabaigoje. Tarptautinė sistema tapo konservatyvesnė – egzistuojančios valstybės nenori precedentų, kurie galėtų paskatinti separatizmą jų pačių teritorijose. Ispanija nepripažįsta Kosovo, nes bijo Katalonijos. Kinija blokuoja Taivano narystę tarptautinėse organizacijose. Rusija naudoja „nepriklausomas” valstybes kaip geopolitinius įrankius.

Vis dėlto tai ne neįmanoma. Pietų Sudanas tapo nepriklausomas 2011 metais po referendumo. Rytų Timoras – 2002-aisiais. Abiem atvejais tai vyko su tarptautine parama ir po ilgų konfliktų. Tai rodo, kad naujų valstybių atsiradimas vis dar įmanomas, bet reikia išskirtinių aplinkybių.

Jei kas nors Lietuvoje šiandien norėtų sukurti naują valstybę (kas, žinoma, yra labai hipotetinis scenarijus), susidurtų su milžiniškais iššūkiais. Pirma, Lietuvos konstitucija neleidžia teritorijos dalijimo. Antra, Lietuva yra ES ir NATO narė, todėl bet koks bandymas atsiskirti sukeltų milžinišką tarptautinį spaudimą. Trečia, nėra aiškios teritorinės ar etninės bazės tokiam atsiskyrimui – Lietuva yra gana vienalytė šalis.

Virtualios valstybės ir kiti modernūs eksperimentai

Įdomu, kad XXI amžiuje atsirado naujų valstybingumo formų. Yra projektų, kurie bando kurti „virtualias valstybes” – be fizinės teritorijos, bet su piliečiais, valdžia, net kriptovaliutomis. Pavyzdžiui, „Liberland” tarp Kroatijos ir Serbijos, arba „Asgardia” – tariamai kosmoso valstybė. Šie projektai daugiau primena socialinius eksperimentus nei tikras valstybes, bet jie rodo, kaip keičiasi valstybingumo samprata.

Kitas įdomus reiškinys – autonominiai regionai, kurie turi beveik visas valstybės funkcijas, bet formaliai priklauso kitai valstybei. Honkongas (bent jau iki neseniai), Grenlandija, Farerų salos – tai dariniai, kurie turi savo vyriausybes, įstatymus, net tarptautinius santykius, bet nėra visiškai nepriklausomos valstybės. Galbūt ateityje valstybingumas taps lankstesnis, ne toks kategoriškas.

Lietuvos kontekste tai reiškia, kad mūsų valstybingumas taip pat evoliucionuoja. Narystė ES reiškia dalies suverenumo perdavimą briuseliui. Globalizacija reiškia, kad daugelis sprendimų priklauso nuo tarptautinių rinkų, korporacijų, organizacijų. Bet tai nereiškia, kad Lietuva nustoja būti valstybe – tiesiog valstybingumas šiuolaikiniame pasaulyje yra sudėtingesnis nei XIX amžiuje.

Kai svajonės susiduria su tikrove: ką reikia žinoti prieš pradedant

Grįžtant prie pradinio klausimo – kaip praktiškai įsteigti naują respubliką Lietuvos kontekste – atsakymas yra paprastas ir sudėtingas vienu metu. Paprastas, nes teoriškai žinome visus žingsnius. Sudėtingas, nes praktiškai tai beveik neįmanoma be išskirtinių aplinkybių.

Jei vis tik kas nors rimtai svarstytų tokį projektą, štai ką reikėtų turėti omenyje. Pirma, reikia teisinio pagrindo. Negalite tiesiog paskelbti nepriklausomybę – reikia argumentų, kodėl jūsų teritorija turi teisę atsiskirti. Istoriniai argumentai (kaip Lietuvos atveju), savęs apsisprendimo teisė, žmogaus teisių pažeidimai – tai galimi pagrindai, bet jie turi būti įtikinami.

Antra, reikia visuomenės palaikymo. Be vietos gyventojų pritarimo jūsų projektas bus tik kelių entuziastų užgaida. Lietuva turėjo Sąjūdį, masinius mitingus, aiškią visuomenės valią. Be to nėra valstybės – yra tik popierinė konstrukcija.

Trečia, reikia tarptautinio palaikymo. Bent kelios didelės valstybės turi būti pasirengusios jus pripažinti. Be to jūsų valstybė bus izoliuota, nebegalės normaliai funkcionuoti. Lietuva turėjo Islandiją (pirmąją pripažinusią šalį), vėliau kitas Vakarų šalis. Reikia diplomatinio darbo, lobizmo, įtikinėjimo.

Ketvirta, reikia ekonominės bazės. Valstybė negali egzistuoti be pinigų. Reikia mokesčių sistemos, biudžeto, ekonominės veiklos. Lietuva tai kūrė nuo nulio, ir tai buvo vienas sunkiausių aspektų. Jei neturite kaip išmaitinti savo institucijų, kaip mokėti atlyginimus, kaip teikti paslaugas – jūsų valstybė žlugs.

Penkta, reikia kantrybės ir atsparumo. Valstybės kūrimas nėra greitas procesas. Lietuvai prireikė metų, kol buvome pilnai pripažinti, dešimtmečių, kol tapome stabiliu demokratiniu kraštu. Bus nesėkmių, atsitraukimų, krizių. Svarbu nepasiduoti ir toliau siekti tikslo.

Realybė tokia, kad šiandien Lietuvoje nauja valstybė greičiausiai neatsiras. Mūsų šalis yra stabili, integruota į Vakarus, neturi didelių vidinių konfliktų. Bet Lietuvos patirtis kuriant valstybę lieka vertinga pamoka visiems, kas domisi šiuo procesu – ar tai būtų kitos šalys, siekiančios nepriklausomybės, ar tiesiog žmonės, norintys suprasti, kaip veikia tarptautinė sistema. Valstybė nėra duotybė – ji yra nuolatinis projektas, reikalaujantis darbo, atsidavimo ir vizijos. Lietuva tai įrodė, ir šis pavyzdys tebėra įkvepiantis.