Kodėl Lietuvos upės vis dažniau išsilieja: klimato kaita, užtvankos ir tai, ko valdžia mums nesako
Vanduo, kuris nepaklausia leidimo
Nemunas neprisimena biurokratinių terminų. Jis tiesiog teka — arba, kai nori, plečiasi taip, kad Kauno gatvės virsta sekliais kanalais, o žmonės fotografuoja savo automobilius, stoviniuojančius iki pusės vandenyje. Kaskart po tokių potvynių valdžios atstovai kalba apie „ekstremalias situacijas”, „precedento neturinčius reiškinius” ir „klimato iššūkius”. Tik niekas ypatingai neskuba pasakyti, kad dalis šių „precedentų” buvo sukurti rankomis.
Kai upė nebegali kvėpuoti
Lietuvos upės — Nemunas, Neris, Šešupė, Minija — per pastaruosius dešimtmečius buvo reguliuojamos taip uoliai, kad beveik pamiršome, kaip jos atrodė natūraliai. Melioracijos kanalai, tiesinti vagos, nusausinti pelkynai. Visa tai daryta su geriausiais ketinimais: daugiau žemės ūkiui, mažiau „nenaudingo” drėgmės pertekliaus. Tik vanduo, kaip ir bet kuri kita jėga, kuri ilgai spaudžiama, kažkada ieško išeities.
Natūralios užliejamos pievos ir pelkės veikė kaip kempinės — sugerdavo perteklinį vandenį, lėtai jį atleisdavo. Kai tas sistemas sunaikini, vanduo nebeturi kur dingti. Jis eina ten, kur lengviausia — į miestus, kelius, rūsius.
Užtvankų klausimas, kurio niekas nemėgsta kelti
Kaunas turi hidroelektrinę. Tai žinome. Bet retai kalbame apie tai, kaip vandens lygio valdymas užtvankose veikia potvynių dinamiką žemiau. Kai rezervuaras pilnas ir ima lyti, operatoriai neturi kito pasirinkimo — vanduo leidžiamas. Ir jis leidžiamas tada, kai jo jau ir taip per daug. Tai ne sąmokslo teorija, tai hidrologijos elementorius.
Panašios problemos žinomos visame pasaulyje. Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje buvo ilgos diskusijos apie tai, kaip užtvankos keičia upių režimą. Lietuvoje tokia diskusija vyksta tyliai, pusiau uždaruose kabinetuose, o viešumoje pasirodo tik tada, kai kažkieno sodybą jau nešasi srovė.
Klimatas — patogi atsakomybės priedanga
Klimato kaita yra reali. Žiemos tampa šiltesnės ir drėgnesnės, kritulių intensyvumas auga, pavasariniai potvyniai nebesilaiko senų kalendorinių rėmų. Visa tai tiesa. Bet klimatas tapo ir patogiu ekranu, už kurio slepiasi sprendimai, priimti dar tada, kai niekas apie anglies dioksidą ypatingai nesijaudino.
Melioracijos sistema, sukurta sovietmečiu, šiandien yra pusiau suirusi. Grioviai užžėlę, vamzdžiai sutrūkinėję, vandens valdymo struktūros neprižiūrėtos. Kai valdžia sako „klimatas”, dažnai turėtų sakyti ir „dešimtmečiai aplaidumo”. Tai ne tas pats.
Ten, kur vanduo žino tiesą
Yra kažkas beveik poetiška tame, kaip upė atsako į viską, ką jai padarėme. Ji neprotestuoja, nerašo peticijų, neorganizuoja spaudos konferencijų. Ji tiesiog grįžta ten, kur visada buvo — į užliejamas pievas, kurios dabar vadinasi „gyvenamaisiais rajonais”, į senų pelkių vietas, kur dabar stovi sandėliai.
Sprendimų yra. Renaturalizacija — upių vagų grąžinimas į natūralesnę formą — Europoje jau duoda rezultatų. Pelkių atkūrimas. Potvynių rizikos žemėlapių atnaujinimas ir, svarbiausia, statybų leidimų politika, kuri nebeduotų leidimo statyti ten, kur vanduo anksčiau ar vėliau vis tiek pareikalaus savo. Bet visa tai reikalauja politinės valios ir, dar svarbiau, sąžiningumo su pačiais savimi — pripažinimo, kad ne tik klimatas kaltas, bet ir mes, savo sprendimais, savo aplaidumu, savo noru pamiršti, kad upė visada buvo čia pirma.