Kodėl Lietuvos upės vis dažniau išsilieja: klimato kaita, užtvankos ir tai, ko valdžia mums nesako

Vanduo neklausia leidimo

Kiekvienas pavasaris Lietuvoje dabar atrodo kaip loterija. Neris, Nemunas, Minija – upės, kurias esame įpratę matyti ramiai tekančias pro miestus ir kaimus, vis dažniau nusprendžia, kad joms per ankšta savo vagose. Ir tai nėra atsitiktinumas, nėra „gamtos kaprizai”, nors būtent taip valdžia mėgsta tai vadinti.

Potvyniai Lietuvoje tapo ne išimtimi, o nauja norma. Klausimas tik – kodėl?

Klimatas keičiasi, bet mes apsimetame, kad ne

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba fiksuoja tai, kas akivaizdu kiekvienam, kas bent kartą per metus žiūri pro langą: kritulių intensyvumas auga, žiemos tampa nestabilios, o pavasario polaidžiai – chaotiški. Vietoj to, kad sniegas tirtų lėtai ir tolygiai, dabar turime situacijas, kai per kelias dienas ištirpsta tai, kas turėjo tirpti per tris savaites.

Rezultatas? Upės gauna vienu metu tiek vandens, kiek paprasčiausiai negali sutalpinti.

Tačiau klimato kaita yra tik dalis istorijos. Ir, tiesą sakant, ne pati patogiausia dalis valdžiai.

Užtvankos – sprendimas, kuris tapo problema

Kauno marios ir Kruonio HAE – lietuviška inžinerijos pasididžiavimas. Bet šios konstrukcijos, statytos visiškai kitokiam klimatui ir kitokiems vandens debitams, dabar veikia kaip spąstai. Kai vanduo ateina per greitai ir per daug, operatoriai turi rinktis: leisti vandenį pro šliuzus ir užtvindyti žemiau esančias teritorijas, arba… leisti vandenį pro šliuzus ir užtvindyti žemiau esančias teritorijas. Pasirinkimo iš esmės nėra.

Problema ta, kad sprendimų priėmimas apie tai, kada ir kiek vandens paleisti, nėra skaidrus. Gyventojai sužino apie tai tada, kai vanduo jau beldžiasi į duris.

Tai, ko oficialiai nepasakys

Lietuvos upių pakrantės dešimtmečiais buvo užstatytos. Natūralios užliejamos pievos – tos, kurios veikė kaip gamtiniai buferiai – buvo nusausintos, suartos, apstatytos namais. Melioracijos sistema, sukurta sovietmečiu, efektyviai „išmokė” vandenį tekėti greičiau ir tiesiau – tiesiai į upes, vietoj to, kad jis lėtai filtruotųsi per dirvą.

Dabar tas pats vanduo, kuriam anksčiau reikėdavo dienų pasiekti upę, tai padaro per valandas.

Savivaldybės ir toliau išduoda statybų leidimus potvynių zonose. Kodėl? Nes žemė pigi, nes mokesčiai eina į biudžetą, nes niekas nenori būti tas, kuris sako „ne”.

Kai vanduo atsitraukia, lieka klausimai

Potvyniai Lietuvoje nėra stichija, kuriai galima tik paklusti. Jie yra dešimtmečių sprendimų – arba jų nebuvimo – rezultatas. Klimato kaita pagreitino procesą, bet ji nesuformavo melioracijos griovių, nepastatė namų prie upių ir nepriėmė sprendimų apie užtvankų valdymą.

Kol mes kalbame apie „ekstremalias oro sąlygas” ir laukiame, kol vanduo atsitrauks, reikėtų užduoti paprastą klausimą: kas atsakingas už tai, kad kitąmet istorija nesikartotų? Ir svarbiausia – ar kas nors iš tikrųjų atsakys.

Vanduo grįš. Jis visada grįžta.