Kodėl Lietuvos upės vis dažniau išsilieja: klimato kaita, žmogaus klaidos ir ką valdžia planuoja daryti

Kai vanduo nusprendžia, kad jam per ankšta

Turbūt daugelis esate matę tuos vaizdus – namas iki pusės vandenyje, kažkieno kiemas paverstas ežeru, žmonės su guminiais batais braidantys ten, kur prieš savaitę vaikščiojo normaliai. Lietuvos upės pastaruoju metu elgiasi keistai. Ir ne, tai ne „tiesiog blogas oras”. Čia susipina kelios istorijos vienu metu.

Klimatas daro savo

Meteorologai jau seniai kalba apie tai, ką mes visi jaučiame ant odos – lietūs tapo intensyvesni, bet trumpesni. Vietoj to, kad lietus lyja tolygiai kelias dienas, dabar gali per kelias valandas iškristi mėnesio norma. Nemunas, Neris, Minija – jos tiesiog nespėja „suvirškinti” tokių vandens kiekių. Upės vagos nėra guminės, jos neišsiplečia pagal poreikį.

Žiemos irgi pasikeitė. Anksčiau sniegas gulėdavo ramiai, o pavasarį tirpdavo palaipsniui. Dabar – atšilimas, atšalimas, vėl atšilimas. Ledas upėse susidaro netvarkingai, susidaro spūstys, ir vanduo neturi kur dėtis. Potvyniai anksčiau buvo sezoniniai, dabar jie gali ateiti bet kada.

Bet klimatas – ne vienintelis kaltas

Čia norisi šiek tiek suerzinti tuos, kurie mėgsta viską suversti gamtai. Nes žmogus irgi prisidėjo, ir gana smarkiai.

Dešimtmečiais Lietuvoje buvo melioruojama – grioviai, drenažas, tiesinamos upės. Visa tai daryta tam, kad vanduo kuo greičiau nutekėtų nuo laukų. Ir jis nuteka – tiesiai į upes, greitai ir dideliais kiekiais. Natūralios lankos, pelkės, užliejamos pievos – tai buvo savotiški buferiai, kurie sugerdavo vandenį ir atidavinėdavo jį pamažu. Daug jų tiesiog nebeliko.

Prie to prisideda ir užstatymas. Miestuose betonas ir asfaltas keičia žolę – vanduo nebegali įsiskverbti į žemę, jis tiesiog teka paviršiumi. Kaunas, Jonava, Alytus – miestai prie upių auga, o potvynių rizikos zonos ne visada tinkamai įvertinamos prieš statant naujus kvartalus.

Ką valdžia žada ir kiek tuo tikėti

Aplinkos ministerija ir Aplinkos projektų valdymo agentūra pastaruoju metu kalba apie upių renaturalizaciją – tai reiškia, kad kai kurios ištiesintos upės bus grąžinamos į natūralias vingriąsias vagas. Skamba gerai. Teoriškai tai tikrai veikia – vingri upė teka lėčiau, vanduo turi daugiau laiko išsiplatinti nekenksmingose vietose.

Taip pat planuojama atkurti šlapynes ir pievas upių pakrantėse. Vėlgi – teisingas žingsnis. Bet čia prasideda sudėtinga dalis: didelė dalis tų žemių yra privačios. Ūkininkai nenori atsisakyti dirbamos žemės, net jei ji potvynių metu ir taip neduoda naudos. Derybos vyksta, bet lėtai.

Savivaldybės irgi gauna finansavimą potvynių žemėlapiams atnaujinti ir perspėjimo sistemoms gerinti. Tai naudinga, bet tai – reagavimas į problemą, o ne jos sprendimas.

Tad kas iš to visa to

Sąžiningai – greitų sprendimų nėra. Klimatas keičiasi nepriklausomai nuo to, ką darysime Lietuvoje, o melioracijos padariniai kaupėsi dešimtmečius. Valdžios planai yra teisingi kryptimi, bet jų įgyvendinimas – lėtas, finansavimas – nepakankamas, o politinė valia svyruoja priklausomai nuo to, ar potvyniai tais metais buvo ryškūs.

Kol kas labiausiai kenčia tie, kurių namai stovi per arti upės. Ir dažnai tai ne turtingi žmonės, kurie galėtų lengvai persikelti. Tai – svarbu nepamiršti, kai kalbame apie klimato adaptaciją kaip abstrakčią politikos temą. Kažkam tai yra visiškai konkreti, šlapia ir labai nemaloni realybė.