Kodėl Lietuvos upės žiemą neužšąla: hidrologų atskleidžiami gamtos dėsniai ir klimato pokyčių pėdsakai
Upės, kurios nebeprisimena žiemos
Dar prieš kelis dešimtmečius Nemunas žiemą buvo patikimas. Ledas, šaltis, tyla. Dabar situacija kitokia – upės teka ir gruodį, ir sausį, tarsi sezonai jas mažai bepaliestų. Tai nėra atsitiktinumas, ir hidrologai tai patvirtina.
Kodėl vanduo iš viso turėtų užšalti
Upė užšąla tada, kai oro temperatūra ilgą laiką išlieka žemiau nulio, o vandens temperatūra nukrenta iki maždaug 0°C. Tam reikia ne vienos šaltos nakties – reikia stabilaus, užsitęsusio šalčio. Lietuvos klimatas, esantis tarp jūrinio ir žemyninio, visada buvo kintamas, tačiau pastaraisiais metais žiemos tapo tokios nestabilios, kad upės tiesiog nebeturi laiko užšalti. Atšilimas ateina per anksti arba šaltis niekada neįsitvirtina pakankamai ilgam.
Be to, upių tėkmė pati savaime trukdo ledonešiui. Kuo greitesnė tėkmė, tuo sunkiau susidaryti ledo dangai. Mažesnės upės, su lėtesniu vandeniu, užšąla lengviau. Nemunas ar Neris – jau kitoks reikalas.
Požeminis vanduo kaip nematomas veiksnys
Vienas dalykas, apie kurį retai kalbama, yra požeminio vandens įtaka. Lietuvos upės maitinamos ne tik kritulių, bet ir požeminių vandenų, kurių temperatūra yra pastoviai teigiama – apie 6–8°C. Žiemą, kai paviršiniai krituliai sumažėja, šis šaltinis tampa svarbesnis. Jis šildo upės vandenį iš apačios, ir tai yra viena priežasčių, kodėl net ir esant šaltam orui vanduo neužšąla taip greitai, kaip galėtų atrodyti.
Klimato pokyčiai – ne tik šilčiau, bet ir nenuspėkiau
Hidrologai pabrėžia, kad problema nėra vien temperatūros kilimas. Svarbiau tai, kad žiemos tapo nenuspėjamos. Gruodį gali būti +8°C, sausį – trumpas šaltis, vasarį – vėl atšilimas. Tokiomis sąlygomis upė negali susiformuoti stabilios ledo dangos net ir tada, kai temperatūra trumpam nukrenta žemiau nulio.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys rodo, kad ilgalaikio ledo dangos dienų skaičius Nemune per pastaruosius penkiasdešimt metų sumažėjo reikšmingai. Tai nėra kažkoks abstraktus statistinis faktas – tai matoma. Žvejai, kurie kadaise eidavo ant ledo, dabar to nebedaro. Ne dėl atsargumo, o tiesiog todėl, kad ledo nėra.
Kai upė teka, o turėtų tylėti
Visa tai nėra apokaliptinis signalas, bet tai yra signalas. Upės, kurios nebeužšąla, keičia ekosistemas – žuvų nerštas, vandens vabzdžiai, pakrančių augalija – visa tai yra prisitaikiusi prie sezoniškumo. Kai sezonai tampa neaiškūs, prisitaikymas vyksta, bet ne visada sklandžiai.
Hidrologai nesako, kad Lietuvos upės nebeužšąls niekada. Šaltos žiemos dar grįžta. Tačiau jos grįžta rečiau, trumpiau ir mažiau nuspėjamai. O tai reiškia, kad tas vaizdas – balta upė, ledas, tyla – tampa ne norma, o išimtimi. Ir galbūt verta tai pastebėti, kol dar yra ką pastebėti.