Kodėl Lietuvos upės žiemą neužšąla: hidrologų atskleisti gamtos dėsniai ir klimato pokyčių įtaka
Upės, kurios nenori miegoti
Kiekvieną žiemą, žvelgdami į Nerį ar Nemuną, stebimės – kodėl vanduo teka, o ne stovi sustingęs po ledo danga? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip atrodo, ir hidrologai jau seniai žino, kad Lietuvos upės turi savų charakterio bruožų, dėl kurių jos tiesiog atsisako elgtis „pagal taisykles”.
Srovė – geriausia apsauga nuo šalčio
Pirmiausia reikia suprasti vieną paprastą, bet nuostabų faktą – tekantis vanduo užšąla žymiai sunkiau nei stovintis. Tai ne stebuklas, o fizika. Kai vanduo juda, jo molekulės nuolat maišosi, šiluma pasiskirststo tolygiau, o ledui susidaryti reikia daug daugiau laiko ir žymiai žemesnės temperatūros. Lietuvos upės, ypač didžiosios – Nemunas, Neris, Šešupė – turi pakankamai stiprią srovę, kad žiemą kovotų su šalčiu.
Be to, mūsų upių dugnas ir pakrantės nuolat „maitina” vandenį požeminiais šaltiniais. Šis požeminis vanduo turi stabilią temperatūrą – apie 8–10 laipsnių Celsijaus ištisus metus. Tai tarsi maža šildymo sistema, veikianti visą žiemą.
Geografija lemia viską
Lietuva yra toje Europos juostoje, kur jūrinis klimatas ir žemyninis klimatas nuolat „derasi” dėl valdžios. Atlanto vandenyno įtaka čia jaučiama labai stipriai – drėgni, šilti oro masių antplūdžiai reguliariai sulaužo žiemos planą. Hidrologai tai vadina atlantiniais ciklonais, o mes tiesiog matome, kad sausio viduryje staiga plykstelėja pliusas ir upės, jei ir buvo pradėjusios stingti, vėl atgyja.
Lyginant su Skandinavija ar Rusija, mūsų žiemos yra tiesiog per „minkštos” stabiliam ledo dangos susidarymui. Norint, kad didelė upė visiškai užšaltų, reikia kelių savaičių nuolatinio šalčio – bent minus 10–15 laipsnių. Tokių žiemų Lietuvoje vis mažiau.
Klimato kaita – žiemos upių nauja realybė
Čia prasideda tikrai įdomi dalis. Hidrologai, stebintys Lietuvos upes jau dešimtmečius, pastebi ryškų pokytį – upių užšalimo laikotarpiai trumpėja dramatiškai. Dar XX amžiaus viduryje Nemunas žiemą užšaldavo reguliariai ir gana ilgam. Dabar tai – retas reiškinys, apie kurį rašo žiniasklaida kaip apie įvykį.
Vidutinė žiemos temperatūra Lietuvoje per pastaruosius 50 metų pakilo maždaug 2 laipsniais. Skamba nedaug? Upėms tai – milžiniškas skirtumas. Vanduo nebeturi laiko atvėsti iki kritinės ribos, nes šilti periodai nuolat pertraukia šaltį. Hidrologai tai vadina „žiemos fragmentacija” – šaltis ateina ir išeina, nepalikdamas upėms galimybės rimtai užšalti.
Kai upė vis dėlto pasiduoda
Bet kartais nutinka! Kai ateina tikras, atkaklus šaltis – upės reaguoja greitai ir gražiai. Pirmiausia pakrantėse atsiranda vadinamasis šoringas – plūduriuojančios ledo plokštės. Paskui jos susijungia, ir štai – upė apsivelka žiemos drabužiais. Tai hidrologams ypač įdomus momentas, nes galima stebėti, kaip skirtingos upės skirtingai reaguoja į tą patį šaltį.
Mažesnės upelės užšąla greičiau – jose srovė silpnesnė, o požeminių šaltinių įtaka mažesnė. Todėl žiemą dažnai matome paradoksalų vaizdą: mažas upelis stovi po ledu, o šalia tekantis Nemunas ramiai sau srūva.
Tai ne tik gamtos, bet ir mūsų istorija
Visa tai, ką hidrologai tiria laboratorijose ir upių pakrantėse, iš tikrųjų yra gyva kronika to, kaip keičiasi mūsų klimatas. Kiekviena žiema be ledo – tai dar vienas duomenų taškas didžiulėje mozaikoje. Lietuvos upės, tekančios laisvai gruodžio vidury, nėra tik gamtos įdomybė – jos yra termometras, rodantis, kaip sparčiai keičiasi pasaulis aplink mus. Ir nors šiltos žiemos gali atrodyti kaip dovana, hidrologai primena: ekosistemos, prisitaikiusios prie sezoniško užšalimo, patiria stresą. Žuvys, vabzdžiai, pakrančių augalai – visi jie „tikisi” tam tikro ritmo. Kai ritmas sutrinka, sutrinka ir visas gyvenimas upėje. Tad kitą kartą, žiūrėdami į tekantį žiemos Nemuną, pagalvokite – tai ne tik gražus vaizdas. Tai gamtos dienoraštis, kurį verta skaityti.